Leidinio numeris:

2009.01.16 (10/2009)

Rodyti

Nuomonė. Ten, kur prasideda politika, prekybos santykiai nebeveikia

Apie tą vietą, kurioje kaupiasi dujos



Pietinė ES dalis šąla. Ir dar šals. Ne dėl to, kad sninga. Dėl to, kad dujos neina. Verslo požiūriu padėtis keista, nes įstrigo klasikinė prekybos schema: Rusija turi žaliavą, kurią parduoda ES, o pumpuoja Ukraina. Vieni turi pinigų, kiti turi dujų arba vamzdžių. Tačiau schema įstrigo, nes dujas „Gazprom“ parduoda per tarpininkę Ukrainoje „RosUkrEnergo“, kuri yra antrinė „Gazpromo“ įmonė. Ukraina turi vamzdį, kuriuo dujos pumpuojamos tranzitu, ir tą vamzdį valdo kita įmonė – „Naftogaz Ukrainy“. Tarpininkas dar nebūtų bėda, bėda prasideda tada, kai atsiranda politika. Didžiosios Britanijos tyrimų kompanija „Global Witness“, kurios vienas iš tyrimo objektų – korupcija energetikoje, atkreipia dėmesį, kad „RosUkrEnergo“ funkcionuoja tik todėl, kad ji reikalinga „Gazpromui“. O „RosUkrEnergo“ ir jos vadovą bei 45% akcininką Dmitrijų Firtašą draugų arba draugų draugų ryšiai sieja ne tik su Viktoru Janukovičiumi, Ukrainoje tituluojamu „prezidentu opozicijoje“. Pažymima, kad ir tikrasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka netapo tuo politiku, kuris kaip nors ryžtingai pasistengtų nutraukti „Gazpromo“ Ukrainoje maitinančią „RosUkrEnergo“ bambagyslę. Ponas Juščenka siejamas ir su „Naftogaz Ukrainy“, kurios tikrąja „motina“ yra laikoma premjerė Julija Tymošenko. Štai šiuose ryšiuose, o ne dujų pumpavimo stotyse ES stebėtojams reikėtų ieškoti tos sklendės, kuri niekaip neatsukama, kad dujos pasiektų Slovakiją, Bulgariją ir toliau kitas Balkanų šalis, iki pat Graikijos. Akivaizdu, kad kol nesusitaria Vladimiras Putinas, p. Janukovičius, p. Juščenka ir p. Tymošenko, tol dujų tiekimui trukdys įvairios kliūtys, pavyzdžiui, kad jų kiekis per mažas tranzitui, kad tiekiamos vamzdžiu „prieš srovę“, arba perkamos ne toje vietoje, kur turi būti perkamos. Tiesa, tiekimas prieš srovę turi savo argumentų: kol Ukraina (nesusitarusi dėl kainos) negauna dujų iš Rusijos, ji pumpuoja dujas iš savo saugyklų į pramonės rajonus Rytų Ukrainoje. Rusijos siūlomas tranzito maršrutas yra toks, kad dujų tranzitas į Slovakiją vyktų „prieš srovę“. Tomas Meinas (Thomas Main), „Global Witness“ ekspertas, pataria, jog Europos Sąjungai derėtų labai ryžtingai pareikalauti, kad kompanijos, kurios prekiauja ES, atitiktų ES skaidrumo principus. Labai geras patarimas, ir šito patarimo labai reikia visai Europai, ypač Vokietijai, vis dar koketuojančiai su „Gazpromu“ dėl dujotakio Baltijos jūros dugnu. Panašiai prieš porą dienų iš Europos Parlamento tribūnos prabilo Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), Europos Komisijos pirmininkas. Na, dujos per Ukrainą į Europą anksčiau ar vėliau (žinoma, jeigu jų yra) pradės tekėti. Pinigų reikia ir p. Putinui, ir p. Janukovičiui, ir p. Juščenkai. Tačiau Europai būtų pats laikas grįžti prie Rusijos prisijungimo prie Energetikos chartijos. Metas tam palankus – ES pirmininkaujanti Čekija yra arčiau Rusijos, todėl gerokai mažesnė draugė nei buvusi pirmininkė Prancūzija (matyt, meilė Rusijai atvirkščiai proporcinga atstumui nuo jos sienos) ir priklauso tam pačiam ES regionui – Vidurio Europai, kurio dalis dabar šąla.