Leidinio numeris:

2014.05.22 (78/2014)

Rodyti

Interviu. Petrą Čepkauską, „Norman Vivat“ prekybos tinklo komercijos direktorių, kalbina Arūnas Milašius

Maisto gamintojai Rusijoje nuolat laukiami, bet nuolat ir draudžiami

Lietuvos maisto perdirbėjų produkcija be tarpininkų gali įsitvirtinti Rusijos regionų prekybos tinklų lentynose, tačiau reikia įvertinti vietos pirkėjų įpročius ir politinę riziką. Petras Čepkauskas, Rusijos Permės srityje dirbančio „Norman Vivat“ prekybos tinklo komercijos direktorius, pažymi, kad Lietuvos gamintojams palanku tai, jog Rusijos gamintojų siūlomas produktų pasirinkimas palyginti mažas ir tinklai nuolat ieško tiekėjų, galinčių pasiūlyti kitokių produktų nei esantys konkurentų lentynose.
– Kuo skiriasi prekybos tinklai Lietuvoje ir Rusijoje?
– Esminio skirtumo nėra. Dirbama tokiais pačiais verslo principais. Galbūt tik Rusijoje verslą daugiau
reguliuoja valdžia, tačiau tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje yra keistų ribojimų, prie kurių reikia prisitaikyti.
Visgi mažmeninė prekyba Rusijoje nėra ta sritis, kuriai valdžia skirtų daugiausia dėmesio. Čia nėra ir
milžiniškos korupcijos.
Antra vertus, maisto perdirbimas, žemės ūkis yra remiamos sritys, nes Rusija neapsirūpina maisto produktais.
Užsieniečiai gali imtis šios veiklos ir dirbti.
Didesnis skirtumas tas, kad tinklai Rusijoje apima mažesnę prekybos dalį nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Permėje
mes užimame 24% tinklinės prekybos rinkos, tačiau visi tinklai kartu čia užima tik 30% mažmeninės maisto
produktų rinkos. Didžioji prekybos dalis lieka turgaus ir mažų parduotuvių rankose. Todėl, net jei prasidėtų
ekonomikos krizė, tinklai augtų, perimdami turgaus ir kitų prekybininkų dalį.

– Kaip rinka reaguoja į nuolatinius Lietuvos prekybos su Rusija sustabdymus, ar gamintojams po to sunku
grįžti į parduotuvių lentynas?
– Lietuviškus pieno produktus vartotojai mėgsta ir jie į lentynas grįžta gana greitai. Mėsos perdirbėjams
sunkiau, nes pirkėjai nėra ištikimi mūsų dešrų vartotojai.
Kalbant apie prekės ženklus, rusai atpažįsta „Svalią“. Tai vienintelis Rusijoje plačiai žinomas mūsų maisto
produktų prekės ženklas. Didmiesčiuose mūsų pieno ir mėsos produktai galbūt geriau atpažįstami. Stiprus „Viči
“ ženklas, tačiau su Lietuva jis nesiejamas, nes grupė turi gamyklą Rusijoje.

– Ar lietuvišką produkciją vartotojai skiria nuo lenkiškos ar latviškos?
– Latviški yra šprotai. Kiti produktai nežinomi. Lenkijos perdirbėjai laikomi įvairių kokybiškų maisto
produktų gamintojais. Neigiamo požiūrio į lenkišką produkciją, koks jaučiamas Lietuvoje, nėra.

– Kaip gyvuoja vietos maisto pramonė?
– Prekybininkai mato bėdą, kad nėra stiprių vietos gamintojų, kurie plataus asortimento prekėmis galėtų
aprūpinti parduotuves. Europiečiai eiti į didžiuosius tinklus bijo, nes reikia statyti papildomas gamyklas
būtent Rusijos rinkai, o prekyba bet kuriuo metu gali būti sustabdyta.
Dabar mūsų pienininkams puikūs laikai, nes vietos gamintojai pakėlė produktų kainas. Mėsos produktų, deja,
vežti negalime, nors norėtume jais prekiauti.
Bendra taisyklė, kad jei įmonės produktus sugeba pasiūlyti panašia kaina kaip vietos perdirbėjų, pardavimai
būna gana dideli. 2013 m. importavome 5 mln. EUR vertės produktų iš užsienio, šiemet apimtis bus dvigubai
didesnė ir toliau augs.
Jei pažiūrėtume į rinką, stipriausi gamintojai, kurie gali aprūpinti visą Rusiją, priklauso tarptautiniams
koncernams. Todėl visose parduotuvėse guli tokie patys produktai.
Vidutiniai gamintojai, kurių dar nuo sovietmečio yra visuose regionuose, su savo gaminiais negali prasibrauti
į lentynas, nes nemoka dirbti su savo produktais, nemoka jų reklamuoti – tiesiog verda savo sultyse. Iš jų
užsisakome gaminius su privačiais prekių ženklais.
Įtvirtinti prekės ženklą tokiame regione kaip Permė kainuotų panašiai kaip Lietuvoje. Reklamos kanalų yra.
Tačiau užsieniečiai vengia investuoti, nes prekyba gali būti bet kada sustabdyta.
Antra vertus, reikia atsiminti, kad Rusijoje sėkmingas verslas bus tik toks, kuris paremtas asmeniniais
kontaktais. Vadinamojo šalto verslo, paremto tik išskaičiavimu, koks yra Europoje, čia nėra.

– Gal ten būtų vietos ir ne maisto prekių gamintojams?
– Plataus vartojimo produktų rinkoje lietuviai nekonkurencingi. Čia daugybė Kinijos ir vietos pramonės,
kuriai energijos ištekliai kainuoja daug mažiau nei europiečiams, gaminių. Be to, dauguma didžiųjų pasaulio
gamintojų Rusijoje turi savo gamyklas ir su jais varžytis būtų sunku. Čia realiai konkurencingi tik maisto
produktų gamintojai.

– Ar būtina vežti per Maskvą, kur įsikūrę didžiausi didmenininkai?
– Mes patys tik prieš kelerius metus pradėjome tiesiogiai importuoti produktus, nes mėginame išvengti
tarpininkų. Rusijoje tarpininkas pasiima bent 50% kainos. Dėl to ieškome tiesioginių tiekėjų, kad pirkėjams
galėtume pasiūlyti geresnių kainų. Pavyzdžiui, pradėjome tiesiogiai įsivežti kavą ir vartotojams produktus
pasiūlėme 40% pigiau, o mūsų pelno marža padidėjo.
Pajutome ir tai, kad Rusija įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. Daugumai produktų sumažėjo importo
muitai.
Be to, bandant dirbti su mažais vietiniais tinklais svarbu pasirinkti tinkamą sritį, nes pragyvenimo lygis
Rusijos regionuose skiriasi.


Petras Čepkauskas, „Norman Vivat“ komercijos direktorius: „Įtvirtinti prekės ženklą tokiame regione kaip
Permė kainuotų panašiai kaip Lietuvoje. Reklamos kanalų yra, tačiau užsieniečiai vengia investuoti, nes
prekyba gali būti bet kada sustabdyta.“ ALGIMANTO BARZDŽIAUS NUOTR.



Didžiausi Permės regione
„Norman Vivat“ Permės srityje užima 24% prekybos tinklų rinkos. 2013 m. tinklo apyvarta buvo 500 mln. EUR.
Valdo 100 prekybos centrų.
Kita šios grupės įmonė valdo prekybos centrus Maskvoje, Sankt Peterburge ir Jekaterinburge. Bendras
parduotuvių skaičius 2013 m. buvo 227.
Be mažmenos parduotuvių, tinklo savininkai valdo ir daugiau verslų – naktinius klubus, alkoholio
didmenininkus.
Tiesiogiai importuoja produktus iš 17 valstybių.
Nuo Lietuvos iki Permės apie 4.000 km, regione gyvena 3,5 mln. žmonių.
ŠALTINIS: ĮMONĖS DUOMENYS


Petro Čepkausko karjera
1997–1998 m. „Senukų“ Personalo skyriaus viršininkas
1998–2000 m. „Iki“ parduotuvių Kaune ir Vilniuje vadovas
2000–2004 m. „Pigiau grybo“ tinklo vadovas
2004–2006 m. „Iki“ tinklo Latvijoje komercijos direktorius
2006–2008 m. „Iki“ tinklo Lietuvoje vadovas
2008–2009 m. „Evrotorg“ prekybos centro Minske (Baltarusija) vadovas
2009–2010 m. „SMS-Eliglita“ importo direktorius Kazachstane
2010–2011 m. prekybos tinklo „Euronics“ vadovas.