Leidinio numeris:

2013.11.12 (199/2013)

Rodyti

VŽ nuomonė. Kelią į euro zoną valys tarifų kosmetika

Po 2014-ųjų – nors ir tvanas

Bendresnė VŽ stebėsena rodo – valdžios pasiryžimas įvykdyti Mastrichto kriterijus ir nuo 2015 m. sausio 1
dienos įvesti Lietuvoje eurą yra realios politinės darbotvarkės dalis. Finansų ministerija ir visa koalicinė
Vyriausybė kiekviena palankia proga rodo politinę valią ir net aiškias pastangas kelyje į euro zoną šalinti
visas kylančias kliūtis. Tačiau, VŽ nuomone, vis didesnis įspūdis, kad šioje kovoje dėl makroekonomikos
statistinių rodiklių (pirmiausia valstybės biudžeto deficito ir infliacijos) renkamasi imtis lengviausių
priemonių. O jos paprastai ekonomikoje skaudžiausiai smogia antru lazdos galu.
Ko gero, daugelis ekonomistų sakytų, kad geriausias būdas ekonomikos rodikliams gerinti yra struktūrinės ūkio
bei valstybės valdymo reformos, nuosekliai didinant viešojo sektoriaus veiklos efektyvumą. Tačiau didumą
anksčiau pradėtų reformų dabartinė Vyriausybė mažiausiai vieniems metams pasmerkė dešimčių darbo grupių
revizijai. Iki šiol nėra aiškūs nei tų darbo grupių veiklos rezultatai, dar sunkiau apčiuopti pertvarkų
proceso kryptis ateityje. Įsodinti Lietuvą į judantį euro zonos traukinį Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė
mėgina pasinaudodama pirmtakų politikos paliktais pagreičiais, kurie ir dėl vis dar netvaraus globalaus ūkio
atsigavimo, ir dėl Lietuvoje nepriimamų būtinų politinių sprendimų ima išsikvėpti.
Todėl net plika akimi matyti, kad varžybose dėl Mastrichto rodiklių valdžia pasiryžusi imtis dirbtinių
priemonių. Tarsi dopingu sporte ima spausti reguliuojamomis kainomis teikiančių įmonių paslaugų tarifus. Šis
„policininkų“ (reguliuojančių institucijų) ir „vagių“ (galima sakyti – natūralių monopolijų) žaidimas
Lietuvoje vyksta veik nuo valstybės atkūrimo ir yra sistemiškai užprogramuotas. Skirtumas tik toks, kad
geriamojo vandens, kvotomis superkamos ir buitiniams vartotojams parduodamos elektros energijos, šilumos,
taip pat dujų bei jų perdavimo ir skirstymo kainas vartotojams Vyriausybė šiemet tvirtins, atsižvelgdama dar
ir į narystės euro zonoje siekį.
Telieka apgailestauti, kad viešojoje erdvėje apie tai beveik nediskutuojama. Nors neoficialiai itin ir
neslepiama, kad kai kurie reguliuojamų paslaugų tarifai kitąmet politine valia bus sumažinti iki realios
ekonominės padėties neatitinkančio lygio. Kitus pasiekti pavyks nebent laimingai susiklosčius aplinkybėms.
Tarkime, AB LESTO rinkoje įsigyti elektrą ir parduoti vartotojams po 16,33 ct už kilovatvalandę nepatiriant
nuostolių 2014 m. bus nuo bendrovės nepriklausantis iššūkis (vidutinė š. m. 10 mėnesių elektros kaina biržoje
– 17,33 ct ir kol kas nėra techninių prielaidų, kad padėtis keistųsi).
Tai reiškia, kad valdžia neturės kitos išeities, kaip tik dabar užspaustą tarifų garą išleisti 2015-aisiais.
Gali būti, kad vartotojams ta proga pateiks versiją, esą kainų didėjimas yra neišvengiamas euro įvedimo
recidyvas. Tačiau kadangi nėra viešos diskusijos šiuo klausimu, nėra ir euro įvedimo sąnaudų bei naudos
analizės. Kaip tik šiuo principu dabartinė valdžia prieš rinkimus žadėjo grįsti kiekvieną esminį savo
sprendimą.
Lietuvos vartotojams, žinoma, galima pateikti įvairių politikos pasekmių jų kišenei versijų. Tačiau
prisimenant 2006–2007 m. Lietuvos patirtį, kuri anaiptol nereiškia, esą tada bandymas įsivesti eurą buvo
nesėkmingas tik dėl nepakankamų pastangų paslėpti dešimtąją infliacijos procentinio punkto dalį, pravartu
suvokti, kad Mastrichto kriterijų tvarumą vertina ne kvailiai.


Tai reiškia, kad valdžia neturės kitos išeities, kaip tik užspaustą reguliuojamų paslaugų tarifų garą
išleisti 2015-aisiais. Gali būti, kad vartotojams ta proga pateiks versiją, esą kainų didėjimas yra
neišvengiamas euro įvedimo recidyvas. Algimanto Kalvaičio nuotr.