Leidinio numeris:

2012.01.13 (9/2012)

Rodyti

Eskizas. Puipa: „O ką iš siužeto apie prostitutes galiu padaryti būtent aš?“

Prieš premjerą








„Dirbu kaip koks sifonas“, – kažkada yra pasakęs kino režisierius Algimantas Puipa. Savęs palyginimas su
daugkartinio naudojimo stikliniu indu, turėjusiu specialų mechanizmą gaminti burbuliukus, kuriais
prisodrintas vanduo – „gazirovkė“ – sovietmečiu malšindavo mūsų troškulį, reiškia Puipos nuoseklų, daugelį
kolegų erzinantį sugebėjimą dirbti nepaisant nieko – nei tarybinių laikų grimasų, nei permanentinių
finansinių krizių, nei valstybinio kino amžinio menko rėmimo.
Šiandien šalies kino teatruose pradedamas rodyti naujas Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“
pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės to paties pavadinimo romano motyvus – dvidešimtas vaidybinis
režisieriaus filmas.
Režisieriaus, kuriam priklauso ryškiausi, meniškiausi lietuviško vaidybinio kino kūriniai, tokie kaip
„Moteris ir keturi jos vyrai“ ar „Amžinoji šviesa“. Algimantas Puipa – ir pelningiausių filmų, sutraukusių į
kino teatrus žiūrovus tuomet, kai jie buvo pamiršę, kad lietuviškas kinas apskritai yra kuriamas, autorius.
„Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“ – bilietų kasų lyderiai. Kūrė jis ir masiniam
žiūrovui sunkiai suprantamų, keistų, skaudžių ar juokingų fantasmagorijų („Ir ten krantai smėlėti“, „Žaibo
nušviesti“, „Velnių išvarymas iš Mykolų kaimo“), ir politinių alegorijų („Procesas“ F. Kafkos romano
motyvais) ar istorinių aktualijų („Bilietas į Tadž Mahalį“).
Algimanto Puipos filmai visuomet intriguoja, net jei vieno ar kito literatūrinio kūrinio interpretacija
daugumai kritikų pasirodo netikusi. Kai kuriuos filmų vertinimus laikas gana pastebimai pakoreguoja – taip
atsitiko su filmu „Žuvies diena“, pilna „puipizmų“ ir – sukūrimo metais, 1989-aisiais, atrodė – manierizmų.
Bet dabar šį filmą žiūri kaip itin (post)modernų kūrinį, kurio problematika – moters kūrėjos vidinio ir
išorinio pasaulių demonai – nė kiek nepaseno. Būtent moteriškoji tema Puipos kūryboje buvo tas postūmis, kai
jis – sovietmečio kino valdininkų dėl filmų „Arkliavagio duktė“, „Velnio sėkla“ vadintas senovinės,
buržuazinės Lietuvos kaimo dainiumi – pradėjo gilintis į jį supančią realybę.

Už vieno stalo
Įdomu tai, jog Algimanto Puipos unikalų meninės raiškos diapazoną nuolat lydi, jį įkvepia lietuvių
literatūra. Jis nuolatos ją skaito ir nekeiksnoja dėl meninės kokybės. Režisierius yra iš tos menininkų
kartos, kuriems kelias į biblioteka yra kelias į darbo vieta, o ne egzotišką šalį. Puipa žino tokių
šiuolaikinių rašytojų, kokių dažnas save išsilavinusiu laikantis jo pašnekovas negirdėjo ir girdėti nenori.
Jis neslepia, kad rašytojų idėjos jį įkvepia, bet neša kažkur kitur, ne ten, kur siekė nukelti skaitytoją
vienas ar kitas literatas.
Su rašytojais Puipa draugauja ir stengiasi juos pasisodinti už vieno darbo stalo.
Ir šviesaus atminimo Jurgą Ivanauskaitę buvo šalia pasisodinęs filmuodamas „Nuodėmės užkalbėjimą“ pagal jos
romaną „Ragana ir lietus“, tarėsi su ja. „Jurga, kaip manai, kaip čia sakom – „Vilnius“ ar „miestas“?“
„Miestas. Tai kažkaip labiau apibendrinta, ne taip konkretu…“ – atitarė tik ką iš ligoninės Švedijoje grįžusi
J. Ivanauskaitė. Penkeri metai praėjo nuo tų judviejų – prašaliečiui atrodančių nelabai reikšmingų –
apsikeitimų frazėmis, klausimais ir atsakymais dabar jau nugriautoje kino studijoje Antakalnyje. Nuo
rašytojos pasakytų žodžių režisieriui, jog „Nuodėmės užkalbėjimas“ nėra jos kūrinio klonas, kad tai – naujas
meno kūrinys. Ir kad jis nė pats nesuvokiantis, kad gerai supranta moters pasaulį.
Šie Jurgos Ivanauskaitės žodžiai vėl nuginė režisierių ieškoti moteriškos literatūros. Jis sako perskaitęs
daugybę kūrinių ir sugrįžęs prie didžiulio šios autorės romano „Miegančių drugelių tvirtovė“. „Gal man su
Jurga tiesiog ramiau…“ – sako premjeros išvakarėse režisierius.

Apie prostituciją
Kaip ir visi kiti kūriniai, sukurti pagal lietuvių rašytojų kūrinius, „Miegančių drugelių tvirtovė“ būsimam
žiūrovui žada filmą „romano motyvais“, o ne pažodinį literatūros kūrinio perkėlimą į ekraną. Puipa sako
turėjęs net aštuonis filmo scenarijaus variantus.
„Nepamirškim, kad šitas romanas radosi iš straipsnių ciklo, ataskaitų apie smurtą prieš moteris Lietuvoje
skandinavų surengtam kongresui. Jurga parengė ataskaitą – su skaičiais, su lentelėmis, dar kažkuo... Paskui
kilo mintis pagal surinktą medžiaga parašyti literatūros kūrinį. O toje medžiagoje buvo ir statistikos, ir
visko. Lytinė prostitucija, nelytinė prostitucija... Laikraščiuose perskaitėme tas istorijas anksčiau negu
jos romaną – apie nukirstas galvas, mylimosios pardavimą į bordelį po vestuvių... Keliaujantys siužetai...
Apskritai apie prostitutes sukurtas kas antras filmas“, – kalba režisierius. Anot jo, tai – tradicinė tema,
bet jį labiausiai sudomino prostitutės ne darbo metu – kai jos ilsisi, mokosi tapyti, svajoja, neužsiima tuo,
kuo turėtų užsiimti. Tokia pauzė.
„Be to, atsirado vienas objektas, kurio nebuvo Jurgos knygoje. Jos romane merginos išvežamos į kažkokį sodo
namelį. O aš pagalvojau – jeigu herojai yra turtingi žmonės, tai jie turi dvarą. Ir išveža jas ten, aprengia
senoviniais XIX a. rūbais... Kai pamačiau dvarą, prisiminiau Džeinę Eir. Pradėjau matyti filmą, man pasidarė
svarbu, ką aš galiu iš tos istorijos padaryti“, – prisimena režisierius impulsus, padėjusius atsirasti
„Miegančių drugelių tvirtovei“.
Puipa neneigia, kad gilintis į moteriškų siužetų logiką ir psichologiją jam padėjo žmona, taip pat režisierė
Janina Lapinskaitė. Ji filme vaidina pagrindinį vaidmenį, antrą Puipos kūrybinėje biografijoje – matėme ją
motinos Grytos vaidmenyje „Elzėje iš Gilijos“.
„Būtent ji mano sugalvotus filmo siužetėlius retsykiais pakoreguodavo ar įkalbėdavo atmesti kaip primityvius.
Sakydavo, kad taip moteris nemąsto. Taip mes artėjome prie galutinio rezultato, kai ką patys iš naujo
suprasdami, pavyzdžiui, apie dialogų dramaturgiją. Filme nėra nė vieno dialogo, perkelto iš romano, jie buvo
specialiai rašomi aktoriams, pagal jų tipažus.“
Režisierius neslepia ir to, kad didžiulė pertrauka (dėl finansavimo) tarp pirmųjų filmavimų ir pagrindinės
filmo dalies jam buvusi galimybė pergalvoti, pasitikrinti sumanymą. Tai, ką kitas režisierius vadintų
prastova, Puipa juokais vadina prabanga. Galbūt tas jį visuomet lydintis kandus, kartais juodas humoras kartu
su nuolatiniu literatūros vertimu į savo fantazijos juostas ir padėjo jam išlikti „sifonu“?