Leidinio numeris:

2012.01.13 (9/2012)

Rodyti

Investicijos. Jei labdaringos organizacijos dirbtų finansiškai sėkmingai, ir socialinė veikla būtų tvaresnė

Socialinis verslas kelia bures



Investavimas – įrankis, kuriuo galima pasiekti pokyčių ne tik konkrečiose įmonėse, bet ir visuomenėje.
Socialinį verslą skatinanti organizacija „Burės“ teikia galimybę šiuo įrankiu naudotis ne tik verslininkams,
bet ir privatiems asmenims – vienu spustelėjimu, viename tinklalapyje pasirinkus iš pateikiamų atsakingo
verslo projektų. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovai – „Burių“ koordinatorė Ingrida Mačiulaitytė ir projekto
dalyvis, sūrininkas Audrius Jokubauskas – tikina, kad šių investicijų grąža visokeriopa.

„Burės“ išsiskleidė 2009-aisiais, VšĮ Bendruomenių kaitos centro (BKC) iniciatyva. „Burių“ darbus galima
skirstyti į tris grupes: paskolas socialiniam verslui, vadinamąjį minios finansavimą (angl. „crowdfunding“)
ir dar tik planuojamus projektus su stambesniais investuotojais.
„Mūsų veiklos esmė – finansiniai sprendimai tiems, kurie patiria finansinę atskirtį. Pavyzdžiui, bendruomenių
verslai ar nevyriausybinės organizacijos negali paprastai pasiskolinti bankuose, bet joms reikia apyvartinio
kapitalo, kad galėtų dalyvauti projektuose, kurti“, – aiškina p. Ingrida.
Veiklos pradžioje labiau koncentruotasi į dokumentų rengimą ir organizacinės struktūros kūrimą, tuomet „Burės
“ suteikė paskolas 7 projektams. Tik prieš gerus porą mėnesių pradėta vykdyti antrąją projekto dalį – minios
finansavimą. Ši rėmimo forma reiškia, kad bet kas tinklalapyje gali susipažinti su verslo projektais, jei
nori – ir pervesti pinigų sumą vienam ar keliems iš jų. Anot p. Ingridos, tikslas čia – rasti finansavimą
versliems žmonėms, kurių veikla teikia visuomenei naudos. Tokios tat naudos gauna ir investuotojas: prisideda
prie bendruomenės, kurios dalis yra jis pats, augimo ir gauna nedidelį, simbolinį atlygį – pvz., jodinėjimo
pamokas (parėmus žirgyną, kuriame, be įprastų pamokų, neformaliai ugdomi socialiai remtinų šeimų vaikai),
sūrio ir pan.

Kas remia
Sūrininkas Audrius Jokubauskas tikisi surinkti lėšų nuosavai sūrinei įsigyti – kad nebereikėtų nuomotis. Jis
yra vienas iš asociacijos „Viva Sol“ sūrininkų. Asociacija, kaip teigia jos nariai, vienija augintojus,
gamintojus ir valgytojus. Sūrininkai gyvena ir savo sūrius gamina Varėnos rajone, Dargužių kaime, jų
produkcijos kiekvieną sekmadienį galima rasti Vilniaus salotų baro „Mano guru“ turgelyje. Kad gamintojai
galėtų dirbti, o valgytojai gautų ekologiškų, Lietuvos ūkiuose subrandintų sūrių, reikia solidarumo, aiškina
p. Audrius. Gana paprastas būdas jį parodyti – investuoti į sūrininkų veiklą. Dėl tokio palaikymo gali
lengviau kvėpuoti ir jo paties ūkis.
„Šiandien per „Bures“ „pirkdamas“ sūrio už 50 Lt (suma neadekvati sūrio gabalo kainai), žmogus prisideda prie
to, kad ir po metų galėtų jo nusipirkti. Parama nenueis veltui, o prisidės prie verslo gyvybingumo“, –
aiškina p. Audrius.
2009 m., kai VŽ „Savaitgalis“ pirmą kartą rašė apie p. Audriaus ūkį, jis turėjo 20 avių. 2011-aisiais banda
padidėjo šešiomis. Kitą sezoną turėtų prisidėti dar 12 avių, skaičiuoja ūkininkas. Daugiau kaip 40 gyvulių
laikyti jis neketina, mat jam svarbiausia nudirbti darbus daug neinvestuojant į žemės ūkio techniką, spėti
perdirbti pieną. Sūrininkų bendruomenės veikla ir taip juda į priekį: kaime įsikūrė „Sūrininkų namai“,
gamintojai sekmadieniais prekiauja Vilniuje, planuoja atidaryti dar vieną prekybos tašką. Vasarą Dargužiuose
veikia sūrininkų draugų kavinė, joje, be kitų gardumynų, galima ragauti karvių, avių, ožkų pieno pelėsinių ir
kitokių sūrių. O šie kasmet vis skanesni, tikina p. Audrius. Pasak jo, tai, kad pardavėjai sūrius spaudžia iš
galvijų, pačių užaugintų su meile, pieno, žavi ir kuria ryšį su tų sūrių pirkėjais ir investuotojais į
naująją sūrinę.
„Man atrodo žavu, kad projektus remia ne verslininkai, o privatūs žmonės iš savo asmeninių, šeimos pinigų.
Tai yra demokratijos išraiška – žmonės remia bendrą idėją. Gaudamas pinigų iš Europos ar Amerikos fondų, iš
tikrųjų turi vykdyti jų planus, o dabar įgyvendinu savo planą ir su rėmėjais randu bendravimo tašką“, – kalba
pašnekovas.
Pinigai projektų vykdytojams pervedami sukaupus visą reikalingą sumą arba etapo pabaigoje: kai kuriems
projektams būtinai reikia kad ir nedidelių apyvartinių lėšų, tad, ir neįgyvendinę plano iki galo, jie vis
tiek gauna šiokios tokios naudos.

Projektai
Vienas projektų – mergaičių krepšinio mokykla – lėšų dar nesulaukė.
„Grąža nemateriali – tampi mokyklos garbės svečiu, gal tai nėra pakankamas stimulas“, – svarsto p. Ingrida.
Tačiau ji atkreipia dėmesį į idėjos žavesį ir sąlyginį naujumą: iniciatyva kilo Lekėčiuose, Šakių rajone, o
mažesniuose miesteliuose vaikams, ypač – mergaitėms, treniruotis galimybių ne kažin kiek. Nepaisydamas
sunkumų, krepšinio komandos vadovas, nelaukdamas atlygio kviečia mergaites sportuoti, komandą vežasi
rungtyniauti į kitus miestus, rengia stovyklas. Projekte dalyvauja tikėdamasis surinkti lėšų salės nuomai.
Vienintelis užbaigtas „Burių“ projektas – „Suzuki“ muzikos mokykla Vilniuje. Mokymo filosofija paremta japonų
smuikininko Shinichi Suzuki metodu – tikima, jog kiekvienas vaikas gali groti ir gebėjimai ateina su
įgūdžiais, o ne prigimtimi. Mokyklėlėje dirba 2 mokytojos, su vaikais jos rengia koncertus, važinėja po
Lietuvą, bet iki šiol neturėjo nieko nuosava, tekę instrumentus skolintis. Projektas „Burėse“ sulaukė sėkmės:
surinkta šiek tiek lėšų, žmonės mokyklai pasiūlė padovanoti net tris pianinus.
„Burių“ koordinatorė pasakoja, kad pirmajam etapui pasibaigus, bus atrenkami kiti socialiniai verslai, jų
kūrėjai – filmuojami, aprašomi, o visa informacija vėl pateks į „Burių“ tinklalapį.
„Rinksimės tokius projektus, kurių sumanytojai yra pakankamai verslūs, kad galėtų ateityje išsilaikyti patys,
ir socialiai atsakingi“, – kriterijus nurodo p. Ingrida. Jos įsitikinimu, daug nevyriausybinių organizacijų
gyvena tik iš paramos ir labai nuo jos priklauso. Jei organizacija tuo pačiu metu vykdytų ir finansiškai
sėkmingą veiklą, užtikrintų socialinės veiklos tvarumą.
Ji pateikia pavyzdį: labdaros fondo „Maisto bankas“ veikla siekiama spręsti skurdžiai gyvenančių žmonių
problemas. Tačiau kad bankas išsilaikytų ir galėtų padengti dalį išlaidų, reikia lėšų. Fondas nutarė
konferencijų ar mokymų rengėjams siūlyti ekologiškos kavos ir skanėstų iš lietuviškų ūkių per pertraukas. Ši
paslauga turėtų nešti finansinės naudos, tačiau iš principo ji skirta socialinei veiklai įtvirtinti.
O p. Audrius žvelgia į priekį ir sūrinę tikisi atidaryti balandžio pabaigoje. Į atidarymo šventę bus
kviečiami visi, kas tik investavo, kad pamatytų, kas įvyko, kaip atrodo, kur nuėjo jų pinigai ir, galų gale,
– visi pabendrautų.