Leidinio numeris:

2011.12.22 (225/2011)

Rodyti

Verslumas. Savo galva galvojančių Lietuvoje yra

Verslas įtraukia, užburia ir atneša džiaugsmo

Per šiuos metus esame papasakoję daugybę istorijų, stebinusių tiek požiūriu į verslą, tiek verslo idėjomis, tiek pačių verslininkų asmenybėmis. Šias istorijas, kartais prilygstančias Kalėdų stebuklui, norisi jums priminti.
Argi ne stebuklu galima pavadinti idėją netoli Vilniaus levandomis apsodinti hektarą žemės, rizikuojant, kad
augalas rūsčios lietuviškos žiemos gali ir neišgyventi?
„Negaliu meluot – išsikrausčiau iš proto dėl levandų. Žmonės jau juokiasi iš manęs, nepiktai“, – nuoširdžiai
prisipažįsta Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė, levandų ūkio „Lavender Village“ savininkė.
Kai ateis laikas, jos levandų laukuose galbūt fotografuosis vestuvininkai – tai populiaru šalyse, kuriose
levandos plačiai paplitusios. Tačiau levandos ne vien grožiui – nuskintos jos džiovinamos puokštėms,
patiekalams, vaistažolių atsargoms, interjero detalėms, o iš šviežių žiedų p. Jūratė sunkia hidrolatą –
distiliuotą levandų vandenį. Juo galėtų susidomėti natūralių veido, rankų kremų, kitokios kosmetikos
gamintojai.
„Savo pagaminto levandų hidrolato mėginį jau siunčiau didmenininkams į Jungtinę Karalystę – jie buvo sužavėti
“, – apie tai, kaip stebuklas virsta tikrove, pasakoja mūsų laikraščio herojė.
Kitoks nei visi ir buvęs žurnalistas Gintautas Alksninis, kuris kone 10 m. gyveno ir dirbo korespondentu JAV,
o grįžęs į Lietuvą tapo ūkininku. Maža to, ūkininkaudamas taiko metodus, aplinkiniams keliančius nuostabą,
pavydą ar net pyktį. Ūkyje – 300 karvių ir 150 prieauglio. O „amerikonu“ aplinkinių vadinamas vyriškis yra
užsispyręs lyg tikras žemaitis. Nieko keisto, kad iš pat pradžių naujojo ūkininko veikla aplinkiniams ėmė
kelti nuostabą ar net pyktį, mat tų ūkio darbuotojų, kurie mieliau buvo linkę pinigus gauti už dyką buvimą
nei dirbti, buvo paprašyta išeiti. Prasidėjo skundai ir „amerikonui“ teko kovoti lyg kokiam Donkichotui, kad
įrodytų, jog jo ūkis kitoks.
Kokia iškalbinga ir visiems verslininkams suprantama detalė: vieni tikrintojai prisikabino dėl to, kad aplink
ūkio teritoriją nėra lentelių su užrašu „Atsargiai, piktas gyvulys“. Ponas Alksninis pasakoja ėmęs
prieštarauti, kad visos jų karvės laimingos, bet revizoriai baudą įpaišė. Kaipgi kitaip – karvės juk
nepaklausi, ar ji laiminga.

Apie „širdies žmones“
„Šaltas alus, balta puta, kas išgėrė, tas pasiuto“, – tokios dainos mūsų korespondentus išmokė Aldona
Udrienė, Pakruojo „Jovarų“ alaus daryklos savininkė, smagi moteris, kuri ne tik saugo ir puoselėja tradicinio
alaus paslaptis, bet ir moka linksma nuotaika uždegti kitus. Ne veltui Vydmantas Daujotas, alaus daryklos UAB
„Davra“ savininkas, ją pavadino aludarių karaliene.
„Širdies žmogus. Pritrūkstam, tarkim, salyklo, iš karto pas Aldoną – paskolink. Reikia patarimo – vėl pas ją.
Nors alus mūsų konkuruoja, bet mes patys gyvename draugiškai, mūsų durys vienų kitiems visada atviros“, –
žodžius, kuriuos retai gali išgirsti apie verslo konkurentą, mums pasakė p. Daujotas.
Kitą istoriją parsivežėme iš Rumšiškių, čia nedidelėje Alekso Jasevičiaus įmonėje gaminami baldai ir
iškeliauja į restauruotus dvarus, kaimo turizmo ar ūkininkų sodybas, joje gaminti baldai stovi
prezidentūroje ir Seime. Nors paties baldžiaus posūkis į verslą buvo kiek netikėtas – auginęs ir į Murmanską
parduoti vežęs ankstyvąsias bulves, kad sunkvežimiai atgal nedardėtų tuščiomis nusipirkdavo lentų. Ir kai
lentomis buvo užverstas visas kiemas, sugalvojo gaminti virtuvės baldus, mat nusipirkęs virtuvės komplektą
draugas paprašė jį priglausti, kol baigs įsirengti namą.
„Žiūrėjom, žiūrėjom ir nusprendėm padaryti tokį pat. Iki tol visąlaik maniau, kad ūkininkausiu“, – apie
verslo pradžią nuoširdžiai pasakojo p. Jasevičius.
Mus konsultavę dizaineriai p. Alekso baldus vadino išskirtinės kokybės, pagamintus su „dūšia“, o tai šiandien
reta.

Moliniai ir „verslo angelai“
„Jei pasiseks, iškepsim jūsų kolektyvui obuolių pyragą“, – papasakojęs apie įmonę „Realister“ pažadėjo Jonas
Variakojis, drauge su studijų draugu Martynu Čepeliu per porą metų įstengę įsukti porą milijonų apyvartą
siekiantį verslą. Ir iš ko – iš elementaraus mokyklinio sąsiuvinio. Tiesa, jie sugebėjo į sąsiuvinį pažvelgti
kitaip – sukūrė dizainą, praturtino formulėmis bei taisyklėmis ir pradėjo sąsiuvinius eksportuoti ne tik į
Latviją ir Lenkiją, bet ir į Skandinaviją. Beje, obuolių pyragas buvo pažadėtas su sąlyga, jog publikaciją
apie jaunuosius verslininkus paskaitęs juos susiras „verslo angelas“.
Tikimės, kad jiems pasiseks taip, kaip jų kolegai Lukui Sederevičiui. Prieš ketverius metus Vilnijos
inkubatoriuje auginamą bendrovę „Skogran“ minėjome kaip inovatyvią, suradusią savo nišą. Prieš mėnesį
aplankėme p. Sederevičių jau Tauragėje ir suskaičiavome, kad per tuos metus įmonė Švedijos miškuose pasodino
per 10 milijonų lietuviškų eglučių. Kitąmet „Skogran“ laukia darbia Suomijos giriose. O prieš žiemos
šventes, kai miško sodinimo darbai nevyksta, įmonė ėmėsi kalėdinio projekto Lietuvoje – internetu parduoda
žaisliukus, eglaites, girliandas.
Viename numeryje pasakojome ir apie kitus angelus – ne pačius geriausius laikus gyvenanti dailiosios
keramikos gamintoja UAB „Pakruojo keramika“, ieškodama takelių į pirkėjų širdis, per mėnesį nulipdo tris
dešimtis tūkstančių angeliukų.
„Mus laiko angelai, ne paprasti suvenyriniai, o sėkmės ir laimės talismanai“, – šypsosi Regina Mozūrienė,
bendrovės direktorė.
Vadovė įsitikinusi, kad suvenyrai pradeda gyventi, kai jiems suteikiama šiek tiek mistikos, tad „Pakruojo
keramika“ angelus supakuoja su linkėjimais: „Nuo šiol aš būsiu tavo angelas sargas“, „Pasvajok iš vakaro,
nubudus svajonė išsipildys“, arba „Būdamas prie Gedimino kalno, galvojau apie Tave.“ Visus rankomis
gaminamus suvenyrus kiekviena darbuotoja dekoruoja skirtingai – vienos pieštas veidelis linksmesnis, kitos
mįslingesnis, todėl į vieną pakuotę niekuomet nededami vienos darbuotojos gaminti angelai, kad pirkėjas
galėtų susirasti jo nuotaiką atitinkantį angelą.

Su prizu
Vis dar šiltai prisimename, kaip optimizmu ir pozityviu požiūriu į gyvenimą su mumis dalinosi kepėjas
Alvydas Mikalauskas iš Telšių, kurio nedidukės konditerijos IĮ „Gelžė“ apyvarta – vos kelios dešimtys
tūkstančių litų per mėnesį.
„Per visą įmonės istoriją nesame gavę skundų dėl kokybės ar priekaištų, kad neskanu. Manau, tai geriausias
mūsų darbo įvertinimas“, – apie tai, kad verslininkui svarbu ne tik pelnas, kad reikia ir pasitenkinimo savo
darbu, patikino mus kepėjas.
Niūrių nuotakų nepajutome Ryčio ir Rasos Godelaičių šeimoje, prieš metus įsukusioje kūdikių maistelio
verslą, o košytes ir tyreles smagiai pavadinusiai „Marmalūze“. Beje, jau vėliau, kai parašėme, sužinojome,
kad šeimos UAB „Kaniu“ gavo „Inovatyvaus produkto“ prizą Lietuvos inovacijų centro kartu su Lietuvos
pramonininkų konfederacija paskelbtame konkurse „Inovacijų prizas 2011“.
Idėja patiems gaminti vaikų maistą, pasak p. Godelaičio, gimė iš šalia gyvenančių pažįstamų, kurie renkasi
importuotas vaikų tyreles ir košeles, nes ne visada turi laiko patys maistelį gaminti. Kol kas pirmoji ir
vienintelė Lietuvoje bendrovė į rinką įsispraudė akcentuodama natūralumą ir lietuviškumą. Ir per metus įveikė
neįtikėtinai ilgą kelią: „Marmalūze“ prekiaujama beveik visuose prekybos tinkluose, kitose parduotuvėse,
internetu. Deramasi su estais dėl eksporto.
Verslo naujokai, bandantys šiuolaikišką miesto žmogų įtikinti žiemai įsigyti veltinius, kita šeimos bendrovė
– „Diversus LT“. Jų produktas – rankomis velti stilingi moteriški, vyriški ir vaikiški veltiniai, šlepetės,
rankinės, kitos smulkmenos.
„Rinkoje yra produktų su žodžiu „valenki“, keista žiūrėti, kad kai kurie būna su pamušalais, kailiais, nes
pats veltinis pakankamai šildo. Mes savo avalynei naudojame tik natūralią odą“, – tikina Daiva ir Dainius
Zgrabskiai, pirmiausia patys išbandantys naujus modelius.
Šeimos įmonė per mėnesį pagamina apie 1.000 veltinių porų. Ir nors neseniai apšilo kojas Lietuvoje, jau
veržiasi eksportuoti, mat veltiniai gali būti paklausūs ir Skandinavijoje, ir Rusijoje.

Patefonų asas
Gal kiek neįtikėtina, bet jau dešimtmetį tebesitęsiantis „vinilo“ sugrįžimas, pasirodo, lietuviams leidžia
kurti aukščiausios klasės garso techniką – patefonus, tonarmus (galvutes su adatomis laikantys mechanizmai)
ar kolonėles. Pavyzdžiui, elektronikos inžinierius Gediminas Gaidelis užsiima kolonėlių gamyba, žvalgosi
partnerių ir siekia masinės gamybos.
„Savo kolonėles apibūdinčiau kaip pradinio lygio „high-end“ techniką, pažengusią keliais žingsniais toliau
nei platesniam vartotojų ratui skirta „Hi-Fi“ technika. Tai – aukštos klasės, tačiau dešimčių ar šimtų
tūkstančių litų nekainuojantis garsas, o šiam segmentui matau gerų komercinių perspektyvų“, – neabejoja p.
Gaidelis.
O Jonas Jakutis projektuoja ir konstruoja aukščiausios klasės patefonus ir pardavinėja juos melomanams iš
Italijos, Graikijos, Vokietijos ar Švedijos. Pasak jo, lietuviški patefonai pirkėjus traukia puikiu kokybės
ir kainos santykiu.
Beje, daug skaitytojų atsiliepimų sulaukė ne tik garso gurmanams gaminama produkcija, bet ir rašinį
iliustruojanti nuotrauka, kurioje kolonėlių kūrėjas p. Gaidelis jaukiai įsitaisęs supamajame krėsle su
katinu ant kelių – ne veltui jo verslas kuriamas ant nostalgijos pamatų.


Aldona Udrienė, konkurentų vadinama ne tik Pakruojo krašto aludarių karaliene, bet ir „širdies žmogumi“
Vladimiro Ivanovo nuotr.
Nieko keisto, kad levandų spalvos drabužius dėvinčią ir levandomis kvepiančią Jūratę
Lankauskaitę-Kregždienę, „Lavender Village“ savininkę, draugai juokais pravardžiuoja Levandauskaite.
Vladimiro Ivanovo nuotr.
Rasa ir Rytis Godelaičiai, UAB „Kanius“ savininkai, pirmuosius verslo metus baigė laimėję „Inovatyvaus
produkto“ prizą. Herkaus Milaševičiaus nuotr.
Gediminas Gaidelis, garso sistemų konstruktorius, verslą kuria ant nostalgijos pagrindo – dešimtmečiu
tebesitęsiančios „vinilo“ grįžimo tendencijos. Herkaus Milaševičiaus nuotr.