Leidinio numeris:

2011.12.07 (214/2011)

Rodyti

Verslo teisė

Penkios didžiausios viešųjų pirkimų spragos


Pateikiame penkias didžiausias viešųjų pirkimų sistemoje esančias spragas, kurios trukdo valstybei už palankiausią kainą įsigyti prekių ir paslaugų. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigalios nauji Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, tačiau šie pokyčiai visų spragų neužlopys.

1. Neskelbiamos derybos
Jos suteikia teisę pirkimo organizatoriui įstatyme įtvirtintais atvejais neskelbti atviro konkurso, o
kreiptis į konkrečias įmones, kad jos pateiktų pasiūlymų dėl įsigyjamų paslaugų ar prekių. Dažniausiai
pasitelkiamas neskelbiamų derybų teisinis pagrindas – neišvengiama būtinybė pirkimą atlikti ypač skubiai. Be
derybų galima pirkti ir tuomet, kai nė vienas atvirame konkurse gautas pasiūlymas nepatenkino perkančiosios
organizacijos ar pasiūlymų apskritai nebuvo. Taip pat kai dėl tam tikrų specifinių aplinkybių prekes ar
paslaugas gali suteikti tik vienas verslo subjektas. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2010 m. 14,4%
įvykdytų pirkimų, išskyrus mažos vertės pirkimus, buvo sudaryti neskelbiamų derybų būdu.
Nuo 2012 m. organizacijos galės pradėti viešuosius pirkimus vykdyti neskelbiamų derybų būdu tik gavusios
Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Jei pirkimą reikės atlikti ypač skubiai Viešųjų pirkimų tarnybai reikės
pateikti motyvus, kodėl reikia taikyti išimtį. Kyla klausimas, ar Viešųjų pirkimų tarnyba bus pajėgi laiku ir
tinkamai išnagrinėti perkančiųjų organizacijų paraiškas.

2. Pirkimai iš kontroliuojamų organizacijų
Pagal jas juridiniai asmenys perka prekes ar paslaugas iš visiškai kontroliuojamo kito juridinio asmens.
Tokiems pirkimams iki įstatymo pakeitimo nebuvo taikomos viešųjų pirkimų taisyklės. Tačiau analizuojant
pastarųjų metų pirkimų rezultatus pastebėta, kad neretai tokiu būdu perkamos prekės ir paslaugos būna
brangesnės už kitų ūkio subjektų siūlomas, o perkančiųjų organizacijų lėšos naudojamos neefektyviai.
Įsigaliojus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams, aptarti vidiniai pirkimai bus pradedami tik gavus Viešųjų
pirkimų tarnybos sutikimą. Jeigu Viešųjų pirkimų tarnyba per įstatyme numatytą terminą nepateiks jokio
atsakymo perkančiajai organizacijai, tuomet bus laikoma, kad sutikimas yra duotas. Tokia „pasyvioji“ sutikimo
forma vertintina kritiškai, nes už atsakymo nepateikimą Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotojams nėra numatyta
jokios atsakomybės.

3. Papildomi pirkimai
Perkančiosios organizacijos apsibrėžia protingas pirkimo vertes, bet pirkimų sutartyse nustato sąlygas,
leidžiančias pirkti papildomą kiekį prekių ar paslaugų, jeigu bus toks poreikis. Bėda kyla tuomet, kai
nenustatoma tokių papildomų pirkimų apimtis ir ribos, nes jos gali kelis kartus viršyti planuotas anksčiau.
Nors Viešųjų pirkimų tarnyba savo išaiškinimuose nurodė, kad dėl papildomų pirkimų reikia organizuoti naujas
pirkimo procedūras, tarp perkančiųjų organizacijų vyrauja nuomonė, kad šį sritis kontroliuojama silpnai ir
išaiškinama tik nedidelė dalis tokių pažeidimų. Šis klausimas susijęs su kontrole, jos efektyvumu, todėl
Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimuose šiai problemai neskiriama dėmesio.

4. Sąlygos – vienai įmonei
Techniniai reikalavimai viešųjų pirkimų konkursuose įsigyjamoms prekėms ir paslaugoms neretai pritaikomi
konkretiems konkurso dalyviams – siauram įmonių ratui ar vos vienam verslininkui. Nuo 2012 m. Viešųjų pirkimų
įstatyme įtvirtinta Viešųjų pirkimų tarnybos teisė patvirtinti pirkimų techninėms specifikacijoms taikomus
reikalavimus. Jie bus privalomi visoms perkančiosioms organizacijoms. Tikėtina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba
pateiks techninių specifikacijų rengimo metodikas, kuriomis privalės vadovautis perkančiosios organizacijos.
Nors įstatymų leidėjo sprendimas suteikti tokią teisę Viešųjų pirkimų tarnybai sveikintinas, tačiau tokia
priemonė gali būti neveiksminga dėl per didelės pirkimų objektų įvairovės. Tarnyba bus pajėgi nustatyti tik
bendras taisykles, o konkretiems objektams perkančiosios organizacijos ir toliau pačios rengs specialius
reikalavimus.

5. Kas gražiau aprašys paslaugas
Perkant paslaugas pateiktų pasiūlymų vertinimo konkursinį balą sudaro kainos ir paslaugų teikimo aprašymo
bendras įvertinimas. Tokiu būdu perkančiosios organizacijos pasilieka sau teisę pasirinkti nebūtinai
mažiausią kainą pasiūliusį konkurso dalyvį, bet gražiausiai aprašiusįjį paslaugas.
Pasitaiko atvejų, kai aprašymo dalis, įeinanti į bendro vertinamojo balo sudėtį, viršija pusę bendro
konkursinio balo vertės. Tai palieka daug laisvės perkančiosioms organizacijoms – net didžiausią kainą
konkurse pasiūlęs verslo atstovas gali būti pripažintas jo laimėtoju. Toks viešojo pirkimo modelis, deja, yra
teisėtas, todėl ir Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimuose nėra aptartas. Tokie sandoriai būtų skaidresni,
jeigu perkančiosios organizacijos paslaugų teikimo aprašymui įvertinti galėtų skirti ne didesnę nei fiksuotą
bendro konkursinio balo dalies vertę. Naujieji įstatymo pakeitimai turėtų būti vertinami tik kaip dar vienas
mažas žingsnis skaidrinant viešųjų pirkimų konkursus.
Šiuo metu bausmių švelninimą skatinančioje Europoje mažai tikėtina sulaukti taip stipriai žmonių
reikalaujamos baudžiamosios atsakomybės už viešųjų pirkimų pažeidimus. Labiausiai tikėtina, kad Seimas
patvirtins pateiktą pasiūlymą praplėsti ratą asmenų, kuriems taikoma administracinė atsakomybė už viešųjų
pirkimų tvarkos pažeidimus, ir padidins jiems skiriamas baudas.