Leidinio numeris:

2011.04.28 (81/2011)

Rodyti

Paskutinis puslapis. Asmeninis ugdymas populiarėja pamažu

Padeda tiems, kas tiki


Asmeninis ugdymas vertinamas dvejopai: vieni, pasirinkę tokį mokymo būdą, teigia atradę save, kiti į asmeninį patarėją žiūri skeptiškai. Vis dėlto asmeninį mokymą ar ugdymą išbando vis daugiau įmonių. Praktika rodo, kad gerų rezultatų galima pasiekti tik tada, jei patys darbuotojai jų nori.
Lietuvoje asmeninio ugdymo (angl. Coaching) praktika atsirado neseniai, tačiau dauguma bendrovių jau yra
girdėjusios arba turėjusios tokių mokymų rūšies patirties. Vis dėlto dar yra gajus nepasitikėjimas šios
profesijos specialistais.
„Didelis kliuvinys yra kritiškumas ir skeptiškumas, pasireiškiantis nepasitikėjimu. Kadangi tai gana naujas
dalykas, dažnas mano, kad tai tiesiog mados pramanas. Kai kurie neprofesionalūs žmonės šią sąvoką
sukompromitavo. Ir dabar ugdomasis mokymas kartais dar būna pristatomas kaip manipuliacijos technika ir akių
dūmimas“, – apgailestauja Aurimas Juozaitis, „OVC Consulting“ vyresnysis konsultantas.
Šios mokymo pakraipos pradininkai, kurie praleido daugiau nei 20 metų dirbdami šį darbą, sako, jog tai yra
nuolatinis augimo, tobulėjimo ir domėjimosi savimi bei kitais procesas.
„Profesija reikalauja ne vien dirbti. Ji prašo būti sąžiningą, atvirą ir teisingą sau ir kitiems. Svarbiausia
– gerbti žmones, neteisti jų ir neprimesti savo išankstinės nuomonės. Taigi mūsų darbas yra sukurti sąlygas
santykiams, būtiniems kliento augimui“, – teigia Philipas Brewas, MCC profesionalus asmeninio ugdymo
specialistas.

Ne psichologija
Pasak specialistų, asmeninis ugdymas yra skirstomas į dvi kryptis. Amerikietiškoji linija labiau grįsta
verslo mąstymu, o europietiškoji linija labiau nukreipta į psichologiją: kai mokymo specialistas mažiau
kišasi į mokinio sprendimus, esą jie geriau atsiskleidžia.
„Jeigu sportininkui lūžta ranka, jis kreipiasi į gydytoją, jeigu sveikas – į trenerį. Taigi psichologai dirba
su tais, kurie turi vidinių problemų, o asmeninio ugdymo specialistai teigia, kad žmogus gali pats pasiekti
daugiau“, – sako Lėda Turai-Petrauskienė, „ICF Lietuva“ prezidentė.

Įsakinėjimą teks pamiršti
VŽ kalbinti bendrovių atstovai tvirtina, jog po tokių ugdymo sesijų kolektyvo santykiai pasidarė nuoširdesni.
Tačiau tai tapo dideliu iššūkiu vadovams, nes jie turėjo pereiti nuo nurodinėjimo praktikos prie patarinėjimo
ir klausymosi.
„Prieš šešerius metus kiekvienas vadovas gavo po asmenį ugdytoją, nuo tada pagerėjo darbuotojų požiūris į
viršininkus. Apklausos rodo, kad kasmet pasitikėjimas vadovu didėja 10–20%“, – dėsto Rimas Petrauskas, UAB
„Nordea Finance Lietuva“ generalinis direktorius.
Tačiau taip atrodo ne visiems. Kai kurie tvirtina, kad puikiausiai susidoroja ir be išorinių specialistų
teikiamų paslaugų.
„Vidinio tokios paslaugos poreikio nėra. Išoriniai pasiūlymai, kurie būtų suformuluoti patraukliai,
motyvuotai ir būtų argumentuoti, bent jau mūsų nepasiekė. Svarbiausia, kad niekada nebuvo atsakyta, kokia
nauda iš to bus įmonei“, – apie savarankišką problemų sprendimą kalba Elena Aizenienė, UAB „Transtira“
personalo vadybininkė.
Kad daug kas priklauso nuo požiūrio, pabrėžia ir patys tokių mokymų specialistai. Dažniausiai į juos
kreipiamasi tada, kai yra noro ką nors keisti ir kur nors pajudėti. Tačiau čia galioja vienas svarbus
principas – savanoriškumas. Tai reiškia, kad jei nėra vidinio poreikio išmokti ko nors naujo, nebus ir
rezultatų.